išpelėtakis

2 išpelė́takis, -ė smob. (1) prk. 1. kas užpelėjusiomis, užpūliavusiomis akimis: Kas už jo gali eit (tekėti), už tokio išpelė́takio! Jnšk. Akys varva, šluostos, jis vis toks išpelė́takis Ėr. 2. kas nieko nemato, nepastabus: Išpelėtaki, veizėk su akimis, ir atrasi! Yl.